bestogis

bestõgis, -ė smob., adj. (2) Š, bestógis (1) 1. kas neturi stogo, kieno kiauri stogai: To bestógio viskas supuvę, visur varva, bėga Ig. Senovės lietuvių žinyčios bestogės, idant saulės gaiviną spinduliai galėtų ... įeiti A1884,195. 2. kas be pastogės: Tokie bestogiai šunes virsta į puslaukinius ir pasidaro pavojingi pačiam žmogui Blv.